O jūs mus tikrai vadinat “zirga galva”? – vos tik mums susipažinus, paklausė būsima kurso draugė latvė. Turėjau pripažinti, kad lietuviai yra prilipdę latviams šitokią pravardę, bet niekaip negalėjau paaiškinti, kodėl. “Nemanau, kad tai susiję su jūsų būdo bruožais ar išvaizda,- paguodžiau. Man atrodo, kad šitaip lietuviai šaiposi iš latvių kalbos.
Apskritai, lietuviai šaiposi iš visų ir visko. Meluočiau, jei sakyčiau, kad stodama į Baltijos Kino ir medijų mokyklą Taline, slapta nesitikėjau paneigti arba patvirtinti anekdotinės “tiesos” apie estus. O gavau progą pažinti ne tik estus, bet ir latvius su suomiais, nes mūsų gražioje mažytėje mokykloje mokosi ir tie, ir anie. Tokia savotiška Baltijos mišrainė. Kaimynai, kurie vieni į kitus žiūri pagarbiai susidomėję, lyg būtų iš skirtingų žemynų. Lietuviai estus laiko beveik mitinėmis būtybėmis, pažįstamomis daugiausia iš anekdotų (“estas pagavo auksinę žuvelę, bet kol spėjo sugalvoti pirmą norą...”). Suomiai – jau šimtaprocentinė legenda (“...-12°C: taip šalta, kad net nesninga, suomiai uždaro kepimo ant grotelių sezoną...”). Kai paklausiau, kokių pokštų mano naujieji bičiuliai žino apie lietuvius, visi tik gūžčiojo pečiais.
Paskui, besimokant, paaiškėjo, kad anekdotai nelaužiami iš piršto, ir kuo šiauriau gyvena tauta, tuo ramesniu pasižymi charakteriu. Lietuviai tikrai daugiausiai iš visų kaimynų šūkauja ir skeryčiojasi, todėl kartais pavadinami Baltijos italais (tik nežinau, ar šitą apibūdinimą mums sugalvojo kitataučiai, ar mes patys taip apsikrikštijom). Buvo įdomu bendrauti su kaimynais, bet po metų, pasitaikius progai, stačia galva nėriau į Erasmus studentų mainus ir pradėjau tyrinėti užsienio universitetų sąrašą, ieškodama ko nors Portugalijoje. Iškart galiu pasakyti, kad nei vieno Portugalijos universiteto tenai nebuvo. Tada labai nusiminiau. Dar man studijuojant Lietuvoje, VU, nuvažiavom su Mindaugu į Lisaboną pas tuo metu per Erasmus mainus ten studijavusią pažįstamą. Šalis abu taip apkerėjo, kad vėliau nusprendėm čia buvus kažkokią masinę haliucinaciją, ir, kad tuo įsitikintume, apsilankėm ten dar porą kartų, jau gyvendami Estijoje. Kerai pasirodė labai stiprūs ir su kiekviena kelione vis stiprėjo, todėl nusivylimas, neradus Portugalijos minėtuose Erasmus sąrašuose, buvo neapsakomas.
Po ilgų svarstymų, ar, kaip tikrai lietuvei, rinktis Airiją, ar rizikuoti ir sužaisti išgyvenimo dramą Švedijoje, į programos dokumentus įrašiau... Turkiją. Jausmas, kai su 25 kg kuprine maklinėji po milžinišką Stambulo autobusų stotį, kai paskui autobuse gauni arbatos ir pyragėlių ir kiekvienoj stotelėj bandai atspėti, ar čia dar ne Eski... Eskiš.. Eskišehiras... Žodžiu, tas jausmas įtikino, kad pasirinkta buvo teisingai. Turkija sukrėtė iki širdies gelmių, ir paskui, jau išvažiuojant, buvo liūdna. Norėjau pasilikti ten ilgiau. Dar metus, o gal ir kitus. Nes ten vis dar terra incognita. Apie ją rašyti būtų galima dar daug, tą žadu ir daryti ateityje.
Dabar aš Portugalijoje. Mano akademinės atostogos Baltijos Kino ir medijų mokykloje baigiasi po devynių mėnesių, ateinantį rugsėjį. Tikiuosi, kad tai, ką šičia va bandau sukurti iš didelės meilės senajam žemynui, po tų devynių mėnesių jau gyvens savo gyvenimą, aišku, man padedant.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą